„Drugelių“ grupėje visą praėjusią savaitę vyko projekto „Aš ir mano draugas“ veiklos skatinančios žodinį ir socialinį neverbalinį bendravimą. Vaikai su projekto iniciatore, darželio logopedė Asta, mokėsi smulkiosios motorikos lavinimo pratimų, ugdė gebėjimą išklausyti kitą, įsiklausyti bei atsiminti draugų pasakojimus. Savaitės pabaigoje sulaukėme kaniterapinių šunų, kuriems padedant ugdėme socialinį –žodinį ir socialinį neverbalinį bendravimą.
Ikimokyklinis vaikų amžius – ypatingas ir labai svarbus. Šiame tarpsnyje vaikų žodynas plečiasi, sakinių struktūra tobulėja. Kalba ikimokykliniame amžiuje tampa pagrindine priemone palaikyti tarpusavio santykius su kitais vaikais, suaugusiais, su augintiniais ir aplinka.
Normalų komunikacijos procesą garantuoja pakankamai tikslus kalbėjimas, kalbos kaip sistemos mokėjimas ir gebėjimas ja naudotis. Tačiau vaikų su kalbos ir komunikacijos sutrikimais skaičius didėja. Šių sutrikimų skaičius gali didėti dėl įvairiausių priežasčių. Bet dažniausiai pastebėta, kad tie vaikai, kurie susiduria su sunkumais turi nepakankamai išlavėjusią smulkiąją motoriką, silpnai išsivysčiusį girdimąjį suvokimą, netikslią garsų artikuliaciją.
Vis dažniau randame įvairių mokslinių tyrimų, kuriuose dalyvavo šuo pagalbininkas ir vaikas (-ai), tiriant jų kalbos, kalbėjimo bei komunikacijos sutrikimo pokytį. Mokslininkai pateikė išvadą, kad šuo – pagalbininko buvimas gali paskatinti atvirą socialinį – žodinį ir socialinį neverbalinį bendravimą. Užsienio mokslininkai pastebi, kad šuns – pagalbininko buvimas padidina kai kurių užduočių atlikimo tikslumą, vaikai stengiasi tiksliau ir detaliau atlikti bendrosios ir smulkiosios motorikos užduotis, nes šuo pagalbininkas yra puikus motyvatorius vaikams.
